BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Inner Regions

Žygis Meilės ir Kalabybiškių takais

Fryda ● 2011-08-23

„Aš linkęs manyti, kad ne žmonės gano bandas, bet bandos gano juos - jos tiek laisvesnės. <…>Kai žmonės išnaudoja gyvulio jėgą ne tik nereikalingiems ar meniškiems darbams, bet ir ištaigos, tuštiems dalykams, tuomet kai kurie jų neišvengiamai dirba vien jaučiams, arba, kitaip tariant, tampa stipriausiųjų vergais. Taigi žmogus ne tik dirba gyvuliui, kuris tūno jame, bet - ir tai simboliška - dirba ir kitam, tikram gyvuliui“

Henry David Thoreau

Kaip tai panašu į mus, daugumą mūsų, pagalvojau. Ir kalbant ne apie paslėptus vidinius gyvulius, o paprasčiausius - tuos, kurie mus supa.

Klausiu savęs greičiau ar ne mums reikia gyvulių - bet kiek jiems reikia mūsų?.. Kadangi nesu informacinės visuomenės adeptas, neturiu televizoriaus ir neskaitau laikraščių. Tad tik visiškai neseniai sužinojau, kad lietuvaičiai vėl čiupo savo žemaitukus ir išjojo iki Krokuvos. Tada suirzau. Paskaičiau liaudies komentarus ir suirzau, jau nebe pirmą kartą.

Aš nesu kategoriškai prieš žygio idėją. Man labiau rūpestį kelia, kad tai kas vyksta,  žmonėms atrodo normalu… Suprantama - gal iš nežinojimo, o gal iš įsitikinimų. Tiesą sakant, antrojo žygio kloties nesekiau, galiu remtis tik vienu straipsniu, kurį perskaičiusi ir sužinojau, kad kažkas kažkur joja.

Kas ten negerai?

Tiesiog noriu paaiškinti keletą dalykų, kurie galbūt nėra tokie suprantami iš pirmo žvilgsnio. Visų pirma - žirgų amunicija. Pavyzdžiui, balnas arkliui yra lygiai tas pats kas batai žmogui. Kaip žmogus negali apsiauti bele kokius batus, taip ir arklys negali būti balnojamas pirmu pasitaikiusiu balnu. Jis turi būti ne tik tinkamo dydžio, bet ir paskirties. Kas gi eina bėgioti su aukštakulniais? Deja, vienoj nuotraukų pamačiau šitą arklišką aukštakulnių variantą. Vadinasi, net antrą kartą jojant nebuvo pasiruošta iki galo. Angliško tipo balnas, kokiu buvo pabalnotas vienas žirgų, plačiai naudojamas jojime Europoje. Vis dėlto, nors jis tinka intensyviam sportui, bet dėl jo sandaros negalima joti ilgiau nei valandą ar pusantros per dieną - tiek, kiek trunka viena treniruotė. Kodėl? Balnas, jei esate matę, į žirgo nugarą remiasi dviem pagalvėlėmis, stuburas paliekamas laisvas, kad jo nespausti. Kuo mažesnės pagalvėlės, tuo didesnis spaudimas į vieną tašką. Spaudimas, jei jis per ilgas, pažeidžia audinius, raumenis, ir jie galų gale ima atrofuotis. Ilgoms distancijoms skirti specialūs balnai, kurie paskirsto raitelio svorį kuo plačiau, tuo mažiau spaudžią arklio nugarą(pavyzdžiui, tam visai neblogai tinka vesterniški, kaubojų balnai). Keista, kad atsiranda pinigų reklamai, kameroms, fotikams, bet ne būtiniausiems, atrodo, dalykams.. Kitas dalykas - praeitame žygyje vienas iš žirgų buvo su laužtukų tipo žąslais. Tai tokie žąslai, kuriais turėtų atsakingai joti tik patyrę raiteliai - grubiai juos traukiant įmanoma žirgui net žandikaulį sulaužyti. O kas, jei žirgas, pažabotas laužtukais pasibaidys, ir raitelis krisdamas užmirš paleisti iš rankų pavadžius?

Mitas apie žemaitukų didybę

Visi girdėjo, kad žemaitukai - unikalūs, nuostabus ir nepakartojami arkliai, seniausia Europos veislė, ir pati kiečiausia. Not. Tai tas pats, kas teigti - kad Mindaugas suvienijo Lietuvą, užmirštant pridurti, kiek brolių ir draugų nukalė tai bedarydamas. Mitai tam tikrais atvejais yra gerai. Gerai iš esmės ir žemaitukams - taip jie tampa patrauklesni ir žavingesni. Bet koks tikslas bandyti tuos gražius mitus igyvendinti?

Viskas prasidėjo daugmaž VI-VII a. Kaip puikūs kovos žirgai žemaitukai(arba tiesiog „vietinio tipo arkliai“) ypač išgarsėjo XIII-XIV a. Lietuvos karuose su kryžiuočiais. Nuo XIX a. pradžios žemaitukai pradėti naudoti žemės ūkio darbams, transportui, eksportui. Taigi žmonėms nebereikėjo jojamųjų arklių - tam jau buvo mašinos - o stiprių darbinių, pagalbininkų žemės ūkio darbuose. Vėliau prasidėjo žemaitukų kryžminimas - jie  imti kryžminti su kitų veislių arkliais, siekiant pritaikyti tuometinei paklausai. Iš pradžių šie mišrūnai vadinti Rytų Lietuvos važiuojamaisiais arkliais,vėliau buvo nutarta juos priskirti žemaičių veislės arklių stambiajam tipui. Taip nebepopuliarūs gryni žemaitukai beveik išnyko. Grafu Oginskių dėka, veislė buvo atgaivinta - bet normalu, ji jau buvo šiek tiek pakitusi.

Pasaulinių karų metu žemaitukai buvo vėl išblaškyti. Veislė priartėjo prie visiško išnykimo ribos. Gruzdžių žemės ūkio mokykloje ūkvedžiu ir dėstytoju dirbęs ir žemaitukus iš išvaizdos gerai skirdavęs Valentinas Orentas ėmė važinėti po Lietuvą ir ieškoti nors vieno kito užsilikusio žemaituko. Rado pas Užvenčio ūkininką - su įdegintu ženklu. Tai buvo tikras ženklintas žemaitukas - eržilas Erelis. Jam parinko tipingas kumeles (V.Orentas tada vienintelis žinojo, kaip jos turi atrodyti). „Taip mes ir atkūrėme šį lietuvių pasididžiavimą.” - teigia S. Svetlauskas.

1994-1995m Lietuvoje buvo priskaičiuojama ne daugiau kaip 30 veislei tinkamų senojo tipo arklių. Taigi, apie kokią žemaitukų ištvermę čia galima kalbėti, kai ši veislė buvo atkurta iš vienintelio išlikusio eržilo ir kelių „a la žemaitukas“ kumelių? Galima nujausti, kiek skyrėsi atkurtieji žemaitukai nuo tų, kurie lakstė Vytauto pulkuos.

Bet esmė ne tame. Esmė yra pasiruošime - daugelis sveikų žirgų galėtų nubėgti tokį atstumą, jei tik būtų tinkamai paruošti ir užgrūdinti. Logiškai mąstant, prieš žemaitukus laimėtų Britų salų poniai - Konemaros, Hailendo ar Velso, ar Islandiški arkliai. Dauguma jų laikomi vos ne laukinėmis sąlygomis, ir pati gamta palieka stipriausius. Islandų arkliai dėl izoliacijos išliko beveik nepakitę daugelį amžių - ir tai irgi nemenkas stebuklas.

Gražu, kai yra kuom didžiuotis. Man irgi žemaitukai gražūs - bet žvelgiant kritiškai, tai tik vietinio tipo arkliai, turintys atrasti savo nišą, kadangi ištvermės ir žygių sporte juos tikrai yra kas pralenkia. Ir Lietuvos istorija man labiau patinka tokia, kokia ji buvo, o ne kaip ją kažkada suromantino aušrininkai, padarydami iš to kunigaikščių ir didžiausios pasaulio valstybės kultą. Aš norėčiau žinoti tai, kas buvo iš tikrųjų. Manau, kad galime didžiuotis ir domėtis šalimi tokia, kokia ji buvo, o ne tuom, kas pateikiama kaip pilietinės propagandos priemonė kaimiečių ir tamsuolių sąmoningumui žadinti.

Vienintelis nepakartojamas galingas Žygis

Not.

- 1935 metais grupė turkmėnų jojikų nujojo 2500 mylių (4022,5km) iš Ashgabato į Maskvą per 84 dienas, per tris iš jų kirto 235 mylias ( 378km) besitesiančią bevandenę dykumą.

- Profesoriaus Aimé Félix Tschiffely žygis iš Buenos Airių į Vašingtoną(21,500km). Jis pasiėmė du kreolų žirgus: šešiolikmetį Manchą ir penkiolikmetį Gato, su kuriais įveikė ir snieguotus kalnus, sausiausią pasaulio dykumą, tropines džiungles ir, kas be ko, jojo įvairiausiu oru. Kaitaliodamas žirgus, profesorius tikslą pasiekė per tris metus. Žirgai sėkmingai įveikė visas kliūtis, ir, beje, gyveno dar ilgai: Gato krito 36 metų, o Macha - 40.

Gato ir Macha profesorius pasirinko neatsitiktinai - tai buvo neseniai prijaukinti sulaukėję arkliai, prieš tai įveikdavę ilgus atstumus ir maitindavęsi tik tuom, ką rasdavo. Jie anaiptol nebuvo išvaizdūs - skirtingai nuo taip vertinamų naminių žirgų. Pats profesorius rašė, kad jį kurį laiką lydėjęs berniukas ant gražaus anglų grynakaraujo. Kai šis apsisuko joti atgal, jo žirgas jau buvo visas suprakaitavęs ir šnopuojantis, o du kreolų arkliukai nerodė jokių nuovargio žymių.

- Adnan Azzam žygis žirgais aplink pasaulį(išties - kirsta Europa ir apjota JAV). Tiesa, žirgus jis keitė - jojo vietinių gyventojų parduotomis arabų kumelėmis. Tiesa, vėliau iš prestižinio žirgyno gavo dovanų grynakraujį arabą Sakri, kuris kelionėje susižeidė ir krito. Anot keliauninko, tai buvo jo klaida imti žirgą iš žirgyno, nepratusį prie sunkių kelionių.

Žiūrim toliau: kad tie arkliai gerai atrodo!

Arkliai yra žolėdžiai, t.y. ne jie medžioja, o juos medžioja. Todėl jie bet kokiu atveju stengiasi atrodyti sveiki ir gražūs, nes kitaip tuoj bus pastebėti plėšrūnų ir suėsti. Jie sugeba maskuoti skausmą labai ilgai - kartais net ir patyrę augintojai nepastebi, kad kažkas negerai - tai parodo tik medicininių tyrimų rezultatai. Sakot, o kas čia blogo, kam arkliams tų tyrimų? Girdėjau va tokią istoriją:„mano diedukas turėjo kumelę, tai ji ėjo ir numirė nei iš šio nei iš to. Tokie tie arkliai.“ Tad jei gyvūnas nerodo skausmo žymių, tai dar nereiškia, kad jam neskauda. Jis gali kentėti dar ilgai ir nuobodžiai, kol jam tai įsipyks iki gyvo kaulo.

Man skaudžiausia, kad šiuo atveju žygis pastatytas ant melo pagrindų. Pamenu, praeitais metais po pasipiktinusių žmonių komentarų lrytas daugiau nė žodžio neberašė apie arklių būklę, nors iš pradžių buvo užsiminta ir apie leidžiamus vaistus(vėliau paaiškėjo, kad tai buvo daugmaž „ai, šiaip sau“), skaudančias nugaras and so on…

Kai praeitais metais krito kumelė Alseta, viskas atrodė labai liūdnai ir iškilmingai: didvyrė Kumelė, stachanovinusi iki galo, krito ir virto liaudies didvyre. Pakvipo kažkokiu televiziniu faršu, kur didvyrius renkamės ne mes, o jie mums brukami. Didvyriai, kurie patys save pasireklamuoja, paaiškina nesupratėliams, kad tai jie daro Žygį, ir tik į juos reikia žiūrėti. Bet ar pagalvojote, kiek daug daug vertesnių didvyrių, apie kuriuos niekas nešneka? Žmonės, kurie iš tikrųjų stengiasi dėl kieno nors gerovės, o ne dėl šlovės, ir galbūt tai daro kiekvieną mielą dieną - prižiūri sergantį ir niekam nebereikalingą arkliuką, slaugo apleistą močiutę ar saugo mišką. Jie niekada nepateks į žydrųjų dėžučių ekranėlius.

Aš nemanau, kad šuns vieta būdoje, arklio - vietoj mašinos, o senuko - miške. Žmonės prisijaukino gyvūnus, tad tapo už juos atsakingi. O atsakomybė - tai rūpestis, tai tas, ką tu mainais duodi atgal už pagalbą, už kompaniją ir meilę. Vien teoriškai mylėti neužtenka - reikia ir rūpesčio, supratimo, kad gyvas padaras irgi jaučia ir turi savo galimybes. Laikai, kai moterys, vergai, vaikai buvo ne žmonės, o nuosavybė, praėjo. Gal kada ateis laikas ir gyvūnams - nes su jais galima ir bendradarbiauti, o ne tik jais naudotis.

Hau.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (0) : "Žygis Meilės ir Kalabybiškių takais"

Rašyti komentarą