BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Inner Regions

Mokykla žudo

Fryda ● 2011-11-07

Sekmadienį lijo, ir jau buvau pradėjus skaičiuoti trečiąją dieną iš keturiasdešimties iki Didžiojo Tvano. Su Bendražygiu nuėjome prie jūros, paspoksojome į parudavusias bangas, išgėrėme kavos kažkokiame kaboke. Virš jūros dievas pramerkė akį, pasižiūrėjo į jos šūdo spalvos vandenį ir vėl tingiai užsimerkė. „Dievas turėtų būti labai didelis gyvūnas per visą Dangų, su tokiom gražiom akim“, toptelėjo.

Kartais mane graužia sąžinė, kad „užsiiminėju niekais“ - tai galbūt pasakytina visų pirma apie mano gyvenimo kryptį ir būdą. Man jau beveik gėda prieš draugę, per naktis graužiančią storas knygas ir man jau cituojančią teisės aktus ir beprotiškai vartančią akis. Aš nupėdinu univeran, šį bei tą pažaidžiu, paskaitinėju ir sėkmingai parbildu tramvajum namo. Kol kas.

Bet kuri iš mūsų smagiau leidžia laiką? ;D

Tiek ir anksčiau, tiek ir pasižiūrėjus žemiau įmestą klipuką supratau, kad mokykla pavojinga psichinei(o kartais ir fizinei sveikatai). Taip, aš buvau gera mokinė, kartais to ir nenorėdama. Visada svajojau nors kaip „atkeršyti“ sistemai - tyčia neišlaikyti kontrolinio, neateiti į egzaminą ar sugalvoti kažką panašaus, bet galbūt tam neturėjau kiaušių.

Tiesa, taip jau susiklostė, kad mano blizganti akademinė šlovė mano keistam pasitenkinimui užsibaigė kaip tik po dvylikos klasių - kai visi turėjo prisistatyti ir pasisakyti, kur įstojo. Visi daugiau ar mažiau gyrėsi, sveikino ir sakė „ooo“ vieni kitiems, kol priėjo mano eilė ir susidūriau akis į akį su auklėtoja.

- Na, o Fryda? - paklausė ji, jau užtikrintu balsu.

- Niekur, - atsakiau.

- Kaip tai? - nustebus pasitaisė akinius auklėtoja.

- Neįstojau.

- Nemeluok, sakyk, kur įstojai, - galėjau jau justi jos balse susierzinimo gaidelę. Ir man tai patiko.

- Niekur, auklėtoja, neįstojau, nemeluoju.

- Nemeluok, sakyk kur įstojai! - ėmė ji visai irzti. Vėliau vis atsisukus dar kartelį perklausdavo, ir kažkaip jai tai sunkiai sekėsi patikėti. Pajutau atsikeršijusi už viską, ką man davė mokykla. Už pažymius, už tai, kad gėda būdavo mokytis gerai, taip pat - ir blogai. Už tai, kad mokytojai lygiuodavosi į pačius kvailiausius, ir pagal jiems suprantamą ritmą turėdavo mokytis visi likę(kažkodėl vos porai mokytojų šovė į galvą suskirstyti mokinius į grupeles ir dirbti atskirai). Už nereikalingos informacijos bereikalingą kišimą į smegenis, už pačius neįdomiausius būdus ją pateikti(dabar atrandu tuos pačius mokykloje dėstytus dalykus, nuo kurių man kildavo vėžys - ir dabar jie labai įdomūs… Kaip čia yra?). Už tai kad mus mušdavo liniuotėm per rankas ir tyčiodavosi pastatę prie lentos. Už tai, kad bet koks pasipriešinimas - mokyklos nelankymas - buvo traktuojamas beveik kaip liga, ir tokie vaikai būdavo siunčiami pas mokyklos psichologę. Ir galų gale už tai, kad mano pradinių klasių mokytoja buvo įsimylėjusi Landsbergį ir agitavo mus.

Gerai, baigiu šitą piktą seilėjimąsi, tik prisiminiau vieną epizodą iš savo buvusio mokyklinio gyvenimo, kai lietuvių kalbos mokytoja liepė perrašinėti gramatikos taisykles į sąsiuvinį. Įsivaizduojate, kaip absurdiškai skamba? Todėl aš tų taisyklių ir nerašiau.

- Kodėl nėra taisyklių sąsiuvinyje? - paklausė ji. - Iš kur tu žinosi, kas yra jungtukas?

- Jungtukas, - leptelėjau pro sukąstus dantis - yra nekaitoma kalbos dalis, kuri…

- Ne to klausiu! - užriko jinai ir sugrūdo sąsiuvinį man snukin. - Kodėl ten NĖRA taisyklių?!

Jo.

P.S. Straipsnis Meno Duobėje: skaitykit

P.S.S. Kaip padaryti, kad komentarų nebereiktų tvirtinti? Visaip bandžiau, visvien visus meta tvirtinti. Man gėda, kad komentuotojai čia jausis kaip kaliniai, kurių laiškai turi praeiti pro pikto dėdės cenzūrą D;

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (0) : "Mokykla žudo"

Rašyti komentarą