BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Inner Regions

Mano pirmosios jojimo pamokos

Fryda ● 2012-04-04

Praeitą savaitę buvo pirmoji mano jojimo pamoka.

Meluoju. Mano pati pirmoji jojimo pamoka buvo ne prieš savaitę, o daug seniau. Tada, kai man, pakankamai pyplei, būsimas treneris į rankas įbruko porą šepečių, mestelėjęs frazę - “žinai, kam jie reikalingi”, ir kažkur nuskubėjo. Nebeprisimenu, koks tai buvo žirgas - tik tiek, kad viena pati su juo likau garde, su užduotimi - iššukuoti. Su minkštu šepečiu nubraukiau jam šonus, nugarą, “paknebinėjau” kojas. Nesumanydama, kam gali būti reikalingas kitas - toks kietas kietas ir plastmasinis - atsargiai papečiojau juom karčius. Vėliau atėjusi kažkokia mergina atsainiai perbraukė gyvulio papilvę ir pasakė, kad bus gerai. Galima balnoti.

Tai ryškiausias mano atsiminimas iš pačios pirmosios treniruotės. Neatsimenu, kokie jausmai mane buvo užplūdę ir kaip viskas atrodė tada, ar kaip jaučiausi ir makalavausi balne. Likęs tik šis, labiau toks kupinas sumišimo ir drovumo, nei naujos akistatos su nepažįstamu gyviu. Tiesa, vėliau sužinojau, kad tas kietas šepetys skirtas purvui nuo kailio gramdyti, ir visai ne karčiams.

Nežinau, kodėl tada mečiau jojimą(ir kaip tai galėjo atsitikti, kai nuo giliausios vaikystės tai buvo mano viena didžiausių svajonių?). Dabar tikinu save, kad tai buvo nesugebėjimas įsilieti į kolektyvą - gyvenau toli, mane trumpam atveždavo pažįstamas dėdė, irgi jodinėjęs, dažnai turėjęs ir kitų reikalų namie, tad po treniruotės tuoj pat sėsdavęs į automobilį. Ir aš pati buvau drovi, o žirgyno kolektyvas - paprasti, kaimietiški, netgi grubūs ir greitai prarandantys kantrybę žmonės.

Bet galbūt priežastys buvo ir kitos.

Tad po tiek metų buvo keista vėl sugrįžti. Žirgai buvo tapę tokiu įaugusiu į mano kraują simboliu, nepasiekiama svajone, dvelkiančia kažkokiu keistu ir svetimu pasauliu, kurio, man rodėsi, neteks pažinti. Atidėjau viską vėlesniam laikui - “kai turėsiu pinigų ir laiko”. Bet atsitiko taip, kad supratau, kad to niekada nebus. Man duotas laikas senka, o pinigai veltui po pagalve trūnija.

Taip aš dabar valau nedidelę bulaną kumelę Gitane, su tuo kietu nelemtu šepečiu, ir visur aplink skraido gniutulai jos žieminių gaurų. Matau, kaip ji iš nepasitenkinimo graužia metalinį šlakbaumą, vaiposi ir vis atsisuka į mane, šiepdama dantis. Kažkas viduje tarsi sukirba, tarsi nepatogumas, tarsi ir gėda - tarsi daryčiau kažką negero - bet greitai šią mintį veju šalin.

Po to mes keturiese, visi kartu, vedamės žirgus į nedidelę aikštelę, mano petys šalia Gitane peties, ir ji žengia vis arčiau manęs, tarsi rėpdama vis didesnę erdvės dalį. “Užaugau su rotveileriu, mieloji”, pagalvoju sau “tad nesu visiškai žiopla”, ir stumteliu ją atgal. Bandau stumtelti. Kiek arklys sveria daugiau už rotveilerį, kitą kartą suprasiu bandydama galynėtis - kas pirmas eis į gardą - su Pixkor, atrodo, tokiu melancholišku šlakuotu žirgeliu.

Po antrosios pamokos ant Pixkor nugaros, važiuodama autobusu namo, susimąsčiau, koks iš tiesų keistas tas jojikų pasaulėlis. Atrodo, kad iš tiesų turbūt egzistuoja dvi žmonių rūšys - tie, kurie myli žirgus, ir kiti, kurie myli jojimą. Deja, matyt būsiu iš pirmosios kategorijos - iš tų, kuriems įdomesni tarprūšinė draugystė, perpratimas ir bendravimas, o ne adrenalinas, technika ar greitis. Deja, nes šiems mokyklos žirgeliams aš būsiu tik dar vienas nepažįstamasis, atėjęs atimti iš jų gardo ramybę.

Imu svarstyti apie morkas ir obuolius, stumdymosi žaidimus ir galimybę atvykti anksčiau. Tada pažiūrėsim, nes, kaip patirtis rodo, nė vienas širdžiai brangus daiktas neatrandamas be sunkumų, iliuzijų žlugimo ir naujo požiūrio.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (0) : "Mano pirmosios jojimo pamokos"

Rašyti komentarą