BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Inner Regions

Mano močiutės kunigėliai

Fryda ● 2011-08-25

Mano močiutei visada patikdavo tik trys vyrų rūšys - kunigai, politikai ir gydytojai. Pastaruosius ji vadina „daktarèliais“, ir geri yra tie, kurie užjaučia, ją pačiupinėja ir prirašo daug vaistų - pagal simptomus ir pagal asmeninius pageidavimus. O pagrindinis reikalavimas politikams - „kad būtų jauni ir gražūs“(taip, mano močiutė balsavo už Paksą). Deja, deminutyvinio pavadinimo, ypač pastaruoju metu, nė vienas politikas ar valdininkas nenusipelnė - ji ne per daugiausia domisi politika, tik esu porą kartų esu išgirdusi epitetą „kubils“. Prie širdies visvien labiau vietiniai seniūnai, kur galima nudrožti ir tiesiogiai pasiskųsti.

O su „kunigèliais” - dar kita kalba, nes jie turi derinti dviejų pastarųjų vyrų grupių savybes. Mūsų miestelio parapijoje nuo man neatmenamų laikų kunigavo vienas pagyvenęs kunigas. Jis turėjo maždaug tris ilgus plaukus, kuriuos šukuodavo skersai galvos, gan nesėkmingai bandydamas uždengti savo plikę. Tiesa, vėliau per vieną plepią moteriškę sužinojau, kad jis kiek žydruoliškų pažiūrų, bet nesu linkusi to vertinti labai rimtai, ypač žinant vietinių plepalų lygį. Vis dėlto, tai būtų šiek tiek paaiškinę jo šukuoseną. Dar buvo senas zakristijonas su balta plaukų kupeta bei dar jo draugelis - toks senas ir nukvėšęs, kad net nesuprasdavai ką kalba. Būdama vaikas, vengdavau pas jį eiti išpažinties, kadangi nė žodžio nesuprasdavau, ką jis ten burba.

Neseniai - na, prieš porą metų - mūsų įprastinį kunigėlį iškėlė lauk ir į jo vietą atkėlė kitą. Ką iš močiutės pavyko išpešti - šis gi „jaunas ir gražus“. Oba, pagalvojau, ir ėmiau piešti mintyse gražų paveiksliuką. Ne, kunigai manęs netraukia, nejaučiu priklausomybės nuo išpažinties ar dalyvavimo mišiose. Bet nedideliame miestelyje - tai visvien įvykis. Taigi, pirmas močiutės įspūdis buvo gan neblogas - ir gražus, ir kalba, ir dar davatkėlėm dovanų davė.

Pirma proga „susipažinti“ buvo per Kalėdines piemenėlių mišias, kai visa mano šeima tradiciškai vakare traukia į bažnyčią Kalėdų parsinešti. Mudvi su mama, kaip ir įprastai, apsimuturiavusios viskuom kas šilčiausia laukėm mišių pradžios, pašonėj ranka prilaikiau jau smigusį brolį(vienais metais jis net garsiai užknarkė vidury mišių…vienžo, pramiegoti Kalėdų atėjimą jam jau norma). Ir šit, žiū, išeina kažkoks pagyvenęs juodbruvis įmitęs vyrukas, ir aš pagalvoju, kad mano močiutė rimtai neturi skonio. Arba viskas, kas jaunesnis už penkiasdešimt metų ir kruta, yra jaunas ir gražus.  Na, iš išvaizdos spręsti nelabai ir dera, tad nekantriai laukiau, kol jis prasižios. Po to dar nekantriau laukiau, kol užsičiaups - kai jis ėmė laipinti vieną ant kitos ne tik kirčiavimo klaidas, bet ir nederino linksnių, supratau, kad į bažnyčią be labai labai rimtos priežasties kojos nekelsiu. Negelbėjo net jo mišių gale suorganizuotos dovanėlės vaikučiams ir fejerverkai suaugusiems.Vėliau ir močiutė man pritarė, kad jis ne toks jau ir jaunas ir gražus, nes tuoj ėmė užsiiminėti kažkokia neaiškia politine veikla ir aukų prašinėjimu šiam bei tam. Kai pagalvoji, ne toks jau ir blogas buvo senasis kunigas, net ta jo šukuosena ir reklamos pertraukėlė vidury mišių, ar tai, kad jis neapkęsdavo jaunimo, nebuvo taip blogai. Kunigėliui ištikima liko tik miestelio davatkų davatka su milžinišku paskuigaliu. Bet man ir tas pasitikėjimo nelabai kėlė, nes praeitais metais ji sudegino mano kaimynų tvartą ir dar prašė savo draugelkų, kad paremtų jos išgalvotą alibi. Mažuose miesteliuose visi viską žino.

Tai tiek apie gražius ir jaunus kunigėlius. Paskutinį sykį mamos prašymu nuėjom abidvi į vietines mišias - ji norėjo pasižiūrėti, kaip tai daro prancūzai. Mišios vyko prestižiniame gotikiniame vienuolyne, kur jau suoluose kerpėjo keli iškilmingai pasipuošę senukai. Vienuolis, mažai kreipdamas dėmesio į publiką ruošėsi mišioms. Paskui pasirodė ir kunigas, bei tas pats vienuolis, jau persirengęs baltu plonu abitu. Matėsi, kad po apačia pasivilkęs juodai baltai dryžuotus marškinėlius. Mišios šiaip jau nebuvo iš įdomiųjų, ypač turint omeny, kad mano mama nieko nesuprato. Kunigas apatiškai vedė mišas, o vėliau ėmė skaityt iš knygos:

- … ir tada jis paėmė duonos, ir tarė mokiniams tardamas: imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas.

Tai taręs jis iškilmingai pakylėjo ostiją, ir vėl atsisukęs ėmė skaityt:

- … ir tada jis paėmė duonos, ir tarė… - ir man pasirodė, kad mane lanko dejavu. Tada jam patarnaujantis vienuolis neapsikentęs priėjo ir bakstelėjo pirštu į reikiamą knygos vietą. Kunigas nepasimetęs išbarškino viską ką reikia ir pakvietė minutėlę pasimelsti. Kai praėjo penkios minutės tylos, ir man jau ėmė nusibosti, pastebėjau, kad jis net nežada stotis, tik įtartinai nuleidęs galvą kniūbso savo kėdėje. Po amžinybės, o gal kokių penkiolikos minučių tyla ir neveiksmas jau ėmė groti per mano nervus, ir aš supratau, kaip pavydžiu broliui, kuris nuo viso šito reikalo nusiplovė vos tik prasidėjus mišioms. Dar po geros amžinybės dryžuotasis vienuolis neapsikentęs atsistojo, nupėdino prie vargonų ir užgrojo „Aleliuja“. Kunigas atsibudo iš savo gilios meditacijos ir pastirusiomis akimis toliau laikė mišias. Senukams, atrodo, visai patiko. Gal kad jis buvo pakankamai jaunas ir gražus.

Bet šiaip, nėr čia taip jau blogai. Kunigai irgi yra žmonės, ir jų yra visokių. Teko kažkiek kartų ir nusivilti - ypač tada, kai į mokyklą pakvietė kunigą pašnekėt su mokiniais, o atvažiavo kažkoks kaimietis su puritoniškomis pažiūromis, bet kai kada, tais retais kartais, kai naudojuosi bažnyčių vėsybe, būnu nustebinta. Buvau nustebinta ir apdžiaugsminta Kretingos brolių šiltumu ir gyvumu, vietinės lenkų bažnyčios(iš tikrųjų ji ne lenkų, mes taip ją vadiname tik todėl, kad jos šventoriuj pastoviai bomžinėja raudonosiai lenkai) kunigo šiltumu, kai jis kiekvieną atėjusį asmeniškai pasveikino su šv. Velykomis.

Iš tiesų kartais pagalvoju, kad mes esame karta, kuriai nebedaro įspūdžio mūsų močiučių konfucianiškumas, jų ritualų ir pasikartojimų poreikis. Atrodo, jau nebereikia tų tūkstantmečiais sustabarėjusių pasikartojimų, o kažko gyvo, žmogiško, džiaugsmingo.Tokio kaip mes patys dabar esame.

…tik įdomu, kas bus kai pasensime.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Gairės:

Komentarai (0) : "Mano močiutės kunigėliai"

Rašyti komentarą