BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Inner Regions

Atradimai I: Who`s afraid of Marie Menken?

Fryda ● 2012-03-02

Rausimasis tikruose ar virtualiuose šiukšlynuose teikia savotišką atradimo džiaugsmą. Šiandien nebeatrasiu Amerikos ar kokios naujos salos(nors ką gali žinoti - jei paklaustumėt geografo, ar dar yra neatrastų salų, jis veikiausiai atsakytų - ne, bent jau tų, apie kurias žinotumėme), bet kur kas paprasčiau daryti mažus asmeninius atradimus.

Vakar vakare, kėblindama namo iš filmo, kuris taipogi buvo visai malonus atradimas, ant šaligatvio aptikau spintą. Apžiūrėjus ir nusprendus, kad ji bus kaip ir mano skonio, ėmiau ją tempti namo. Tiesa, kai atradimo džiaugsmą aptemdė šiokios tokios fizinės pastangos ir atstumas iki namų - žinojau, kad galuosiuos dar mažiausiai pusvalandį - ėmiau logiškai svarstyti, kur aš namuose tą spintą dėčiau. Taigi palikau ją ant to paties šaligatvio, tik kiek toliau, kam nors kitam rasti ir džiaugtis.

O filmas buvo, sakyčiau, malonus, žaismingai ir su humoru pasakojantis apie visai nejuokingus dalykus. Apie karą, mirtį ir gyvenimą. Tris pačius rimčiausius dalykus. Režisierius Elia Suleiman, po filmo, prisėdęs ant pilko fotelio prieš salę pasirėmė ranka galvą ir kelis kartus atsidūsėjo. Galop prisipažino, kad džiaugiasi, kad kažkas šį jo filmą - The Time That Remains - išžiūri visą - pats jis to dar negalįs. Ir šiaip, ilga diena buvo.

Filmas YRA politiškai angažuotas - tai slidus Palestinos ir Izraelio klausimas. Šičia viskas pasakojama Elios, palestiniečio, šeimos lūpomis. Žinia ir tai, kad politika mene yra vos ne atskira kategorija - vieniems atrodo, kad be aktualių visuomenei klausimų sprendimo apsieiti kone negalima, kiti šiepia ūsą į parodų katalogus, kuriuose figūruoja daugybė Artimųjų Rytų, Balkanų, arabų ir kt. menininkų, kurių darbuose politiniai klausimai užgožią pačią darbo estetinę vertę.Be abejo, tokie dalykai savaime yra stiprūs išgyvenimais - bet kyla visiškai kitas klausimas, kur baigiasi politka ir prasideda menas - ar vice versa?

Aš, asmeniškai, nemėgstu kalbėti apie savo šalies politiką, ypač užsienyje. Atrodo, ne jų reikalas, o kalbėti apie SSRS, kurioje niekada negyvenau, ir apie kurią kalbėta prikalbėta lietuvių menininkų lūpomis, nesinori. Nesinori, kad mane sietų su tuo siurrealistišku ir keistu laikmečiu, atsilikimu ir draudimais. Siurrealistišku - tokiu, kokį girdžiu iš tėvų lūpų, atrodantį dabartinėje pertekliaus visuomenėje beveik neįmanomu ir dirbtinu.  Tai nereiškia, kad išsižadu, negerbiu praeities, bet atvirkščiai - šis klausimas atrodo pernelyg slidus, pernelyg aštrus, netgi asmeniškas - mano ir valstybės santykis - kurį imčiausi gvildenti.

Homo sovieticus, kuris gyvas ne tik Rytų, bet ir visos Europos sąmonėje - kol šis padaras neišmirs, atrodo, dar ir mes neturėsime pakankamo atstumo atsigręžti ir iš naujo pasižiūrėti į tai, kas vyksta ir vyko. Į asmenines ir visuotines tragedijas ir statistikas. Tiesą sakant, ne nenutuokiu, ar tai teisinga, bet aš žiūriu į tai jau iš kitos perspektyvos - labiau pašalinio stebėtojo. Buvęs pasaulis tarsi tėra tik fikcija protėvių galvose.

Kartais į savo randus ir randelius galima gi pažvelgti ir pajuokaujant, aštriomis metaforomis, bet nuoširdžiai.

Filmai gerai žiūrisi vakarais. Kėblini namo per visą miestą, ir žinai, kad beliks tik išsivalyti dantis ir kristi į lovą. Ypač jei filmas buvo geras.

Kalbant apie tai, užuvakar taip parbindzenau iš Who`s afraid of Virginia Woolf, susimąsčiusi, pavargusi, bet sukrėsta. O tai ir yra, ką geriausia filmai gali padaryti. Anksčiau buvau įsitikinusi, kad senas amerikietiškas kinas gali būti tik naivus, kaip Marilyn Monroe meilės lizdelis. Visa laimė, klydau, ir gavau tai suprasti.

Visa laimė, mano gyvenimas ne toks kaip Martos ir Džordžo. Ir tikiuosi, kad kitą rytą nieks nieko neprisimins.

Vėliau, internete ieškant šiokių tokių atradimų man pasisekė. Ar žinojote, kad Marta ir Džordžas, nelaimingi santuokos kaliniai, buvo įkvėpti Marie Menken ir  Willaard Maas? Aš irgi ne. O ar žinot, kad Marie Menken yra Marie Menkevicius, iš tikrųjų - JAV lietuvių dukra, gyvenimą pašventusi eksperimentiniam kinui? Po velnių, šito aš irgi kažkodėl, prisipažįstu, nežinojau.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (0) : "Atradimai I: Who`s afraid of Marie Menken?"

Rašyti komentarą