BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Inner Regions

Art for Dummies I: Bulvės ir blevyzgos

Fryda ● 2011-11-03

„Man is only truly alive when he realizes he is a creative, artistic being… …Even the act of peeling a potato can be a work of art if it is a conscious act“ Joseph Beuys

Eilinį sykį susiraičiusi minkštoje konferencijų salės kėdėje, kur prieš mane mažai ką suprantamo peza kažkokia moteriškė, su siaubu imu suvokti, kad nebetikiu menu. Ir nebelabai nutuokiu, kas tai yra. Nežinau, ar tokios absurdiškos egzistencinės krizės ištinka ir kitų sričių „atstovus“, bet manau, jog taip. Kam aš esu? Ką aš čia veikiu? Ir kuriam galui?..

Bet velniop visa tai… Visų pirma, aš net nežinau, kas yra tas menas. Apibrėžimų gali būti labai daug - tai sprendė ir mano bendrakursiai prie cigarečių pakelio ir šachmatų lentos vieną popietę. Ir nieko doro neišsprendė - nepasisistūmėjo labiau nei aš, besiraudama galvą egzistencinės krizės laikotarpiu prie apseilėtos estetinių idėjų knygiūkštės.

Galbūt vakarų menas nustojo egzistuoti tada, kai fotografijos išradėjai Louis Jacques Daguerre ir Fox Talbot kone sutartinai sušuko „Eureka!“? Galbūt - ypač turint omenyje, kad fotografija pasiglemžė daugelį vaizduojamojo meno funkcijų. Ji objektus atvaizduodavo tiksliau, greičiau ir pigiau. Šiandien menkai kas gali įsivaizduoti, kad gimtadienio piešinių prisiminimui ar savo portreto reiktų laukti kelis mėnesius, ir turbūt dar varginančiai pozuoti. Menininkus turėjo apimti desesperacija, ir jiems kaip amatininkams nuosprendis jau buvo paskelbtas.

Reikėjo prasimanyti, ką veikti toliau. Bet iš kitos pusės - atsivėrė begalybė galimybių, visi puolė neigti ir griauti „senąją tvarką“, kol patys nepavirsdavo vakarykšte diena. Žinoma, iš „žaidimų“ finansinės naudos nedaug(nors ir visais laikais situacija buvo iš esmės panaši - populiariausieji susižerdavo viską), bet nenumaldoma meilė ir aistra menui arba Menui stūmė ir stumia krūvas sielų kurti. Galbūt kartais ir jie sustoję pagalvodavo „wtf aš čia veikiu?“…

Kitoje drobės pusėje, kaip ir visada, atsiduria žiūrovas. Ir vis dažniau tariuosi išgirstanti iš galerijų sklindantį pasimetusio žmogelio klyksmą „wtf aš čia veikiu?!“.

Šiuolaikinio meno problema turbūt yra ta, kad jis menkai kam suprantamas. Ir aš, kartais užėjusi į naują parodą, susigūžusi imu svarstyti, ko jie apsirūkė kai tai darė. Ypač tai pasakytina apie konceptualųjį meną. Čia galioja kitos taisyklės - čia už patį darbą svarbesnė idėja, ir galbūt vaizduojamas darbas dažnai lieka tik simboliu idėjai atskleisti. Galėčiau tai palyginti su Hessės stiklo karoliukų žaidimu - kaip koduota ir intelektuali sistema…. bet gal vis dėlto tik žaidimas. Kaip Duchamp`o sesuo be jokių skrupulų išmetė jo brangiausius meno kūrinius, galvodama kad tai šlamštas, taip ir menas yra suktas jūreiviškas mazgas. Kartais absurdiškai suktas.

Deja, jei mėginsite priversti meną tarnauti žmogui, netyčia galite nuklysti į kitą kraštutinumą.

Kiek ilgai prisiminsite piešinį, į kurį pasižiūrėjus tris sekundes viskas palieka aišku? O kiek į tą, kuris užduoda mįslę ir sužadina smalsumą patyrinėti giliau? .. Kartais tereikia iniciatyvos, bet, deja, iš mano asmeninės patirties, žmonės tam neturi laiko. Jie mėgsta kone šviesos greičiu aplėkti galeriją ir pareikšti, kad pamatė „tas nesąmones“. Aš šiuo atžvilgiu esu baisiai lėta - net mokyklinėse ekskursijose manęs amžinai tekdavo laukti - kadangi mėgstu ilgiau pastypsoti analizuodama. Po velnių, galima sau gi užduoti keletą elementariausių klausimų - kaip tai padaryta, kas parašyta aprašyme, galų gale - kokius jausmus sukelia. Retkarčiais net to užtenka, kad kas nors paaiškėtų.

Kita kategorija, kuri mane asmeniškai nervina, yra „ir aš taip nupieščiau“. Taip, piešinys gali būti pavarytas per valandą(kai senosios drobės užimdavo metų metus), bet jo vertė nuo to nesumenkėja - nes visų pirma, tai tėra ledkalnio viršūnėlė. Jūs nežinote, kiek kartų menininkas jį piešė ir perpiešė, kol rado jam tinkamą variantą. Galbūt jūs nenutuokiate, kiek vakarų jis leido rinkdamas informaciją ir ją apsvarstydamas, perleisdamas per save ir ruošdamasis. Sakau tai iš savo patirties. Visus praeitus mokslo metus paišaliojau aktus, kuriuos turėdavau nupiešti per minutę ar trisdešimt sekundžių, ir prikaupiau jų porą storių sąsiuvinių po kelis šimtus lapų. Iš jų dėstytoja atrinko vos kelis, kurie buvo geri.

Japonų menas - taipogi geras pavyzdys. Lengva, greita linija, meistriškai valdomas teptukas - paveikslas susideda iš ilgo ilgo objekto stebėjimo(kartais metų metus) ir kelių lengvų teptuko brūkštelėjimų. Šičia galioja taisyklė - kuo paprastesnis daiktas, tuo didesnio meistriškumo jam reikia. Tapyboje gali tepti sluoksnį ant sluoksnio, pataisyti ir pertaisyti, o kai prieš save teturi tušą ir popieriaus lapą, supranti, kad jokių pataisymų nebebus.Duodu ranką nukirsti, kad meistras, piešęs šį arkliuką, prieš tai sugadino ne šimtą ir ne tūkstantį kitų lapų.

Maruyama Okyo

…Ir apskritai šiuolaikinis menas - be galo plati ir paini sąvoka. Kažkada toks vienas italas vardu Piero Manzoni kartą užsisakė 90 tuščių skardinių, kurias po vieną ar po dvi kaskart nešdavosi į tualetą. Galų gale jis jau turėjo beveik tris kilogramus konservuoto šūdo, kurį pardavinėjo už aukso kainą. Ir tai buvo menas.

Marcel Duchamp į galeriją atsitempė visiems gerai pažįstamą pisuarą. Ir tai buvo ready-made. Paskui jis dar pakabino paltą galerijoje ant vinies ir šį bei tą nuveikė, bet paprastai meno vadovėliams tai nėra pernelyg įdomu.

O aš skutu bulvę vakarienei, ir svarstau, ar skutu ją sąmoningai kaip meno kūrinį, ir ar mano svarstymai tampa menu. Mano menu gyventi.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1) : "Art for Dummies I: Bulvės ir blevyzgos"

1 |

2011-11-04 ● 02:16

Mėgstu, gražios mintys, baisos mintys, bet mėgstu.

[WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

Rašyti komentarą