BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Inner Regions

Art For Dummies II: konceptualumo Vamzdžiai

Fryda ● 2012-03-01

Užuot “darius meną” nusprendžiau eilinį sykį apie jį papezėti. Tatai anaiptol nebus rimtas įrašas, o greičiau nebent evoliucinė šio įrašo temelė, kadangi mano požiūris nuo paskutiniojo sykio pasikeitė bent dešimtį kartų.

Kai paskutinį sykį apsilankiau pas savo dėdę, jį baisiai neramino Vilniaus Vamzdžio klausimas. Jis, suktai primerkęs akį, spendė man intelektualinius spąstus, o gal tikėjosi ir visokeriopų filosofiškų paaiškinimų. Jų, žinoma, aš neturėjau - apie įžymųjį Vamzdį buvau kažkuria ausimi girdėjusi, bet niekada nemaniau, kad jis tarp paprastų piliečių turės tokį atgarsį. Po to, kad ir kur beėjau, vis būdavau pastatyta prieš šitą Vamzdį, kuris, atrodo, jau ima reprezentuoti šiuolaikinį meną lietuvio sąmonėje. Deja, ne iš gerosios pusės.

Kai sugalvojau pasiknaisioti giliau, ėmė kilti krūvos kitų klausimų - koks turėtų būti viešųjų erdvių menas? Kaip suderinti menininko ir publikos - šiuo atveju miesto gyventojų - ambicijas? Kaip visuomenė supranta šiuolaikinį meną?

Atrodo, kad Vlado Urbanavičiaus Krantinės Arka yra pakankamai pašiepiama ir net nekenčiama daugelio eilinių žmonių, talžoma žiniasklaidos ir aršiai ginama meno kritikų. Tačiau didelis triukšmas, reakcijų įvairovė ir šokiravimas iš tiesų padėjo atskleisti, mano nuomone, keletą problemų. Bene ryškiausia - visuomenės uždarumas ir konservatyvumas meno atžvilgiu. Iš tiesų, atrodo, jog daugelio nuomonė apie meną yra panaši į mano močiutės, kuri sėkmingai apsiriboja šventųjų paveikslėliais iš Šiluvos ir gražiais kalendoriais. Bet, galų gale, ką padarysi - kartais kuprotą tik grabas ištiesins. Žmogus, užaugęs ir subrendęs socialinio meno apsuptyje, tarp didelių, stambių granitinių skulptūrų kūnų, slegiančių, masyvių pastatų ir herojiškų bronzinių biustų, dažnai nėra pasiruošęs visiškai kitaip suvokiamam menui. Kiek prisimenu, net ir vidurinėje mokykloje buvo tragiškai mažai dėmesio skiriama šiuolaikinio meno apraiškoms - visi tarsi užsiciklinę cirspėjo apie Čiurlionį ir Rusecko pjovėją.

Visuomenė vis dar tvirtai laikosi įsikibusi nuomonės, kad menas turi būti gražus. Tačiau kalbant apie viešųjų erdvių meną, man vis vien norisi galvoti, kad visa turėtų būti paremta kompromisais, kadangi meno kūrinys vienaip atrodo iš menininko perspektyvos, kitaip - galerijoje, sterilioje meno erdvėje, o dar kitaip - viešojoje, kur nori nenori su meno kūriniu prasilenki kasdien. Prieš akis iškyla Maurizio Cattelan provokacija - menininkas Milano miesto centre “pakorė” tris vaikų skulptūras. Neilgai trukus kažkas neapsikentęs nupjovė pakaruoklių virves. Galima sakyti, kad menininko provokacija išdegė - visuomenė pateikė savo atsaką. Tai, atrodo, ne tik pasipiktinimas, bet ir apgautumo jausmas - tai, kas žmones traukia į įvykių, nelaimių vietas - o tai, pasirodo tik inscenizacija. Panašus pakaruoklis vieną dieną atsirado ir Vilniuje, ant vamzdžio, tačiau jau pats - kaip taiklus visuomenės atsakas.

Viena yra, kai menas saugiai uždarytas galerijose, kur jis apibrėžiamas, atskiriamas ir izoliuojamas baltų sienų, bet visai kas kita - kai jis ima kėsintis į įprastas viešąsias erdves, įsilaužia į kasdienybę su savo nepatogiu turiniu. Tai ir yra tikslas - visuomenės reakcija į meną, į aktualias problemas, tai tampa kone slaptu vojeristiniu performansu, nes visuomenės atsakas dažnai nulemia kūrinio ir paties menininko vertę. Kad ir koks jis būtų - neigiamas ar teigiamas - svarbu, kad jis yra. Antra vertus, tai kas tinka galerijų menui, ar sėkmingai veiks ir viešosiose erdvėse?

Kalbant apie vamzdį, labai panašus atvejis kartą įvyko New York`e, su Richard Serra “Tilted Arc”. Skulptūra - 36 metrų ilgio ir 4 aukščio metalo plokštė - buvo pastatyta Federal Plaza aikštėje. Anot menininko, skulptūra turėjo keistis žiūrint į ją iš skirtingų parko kampų, žingsnis po žingsnio stebėtojas turėjo pastebėti ir kintančią parko atmosferą, įtakotą meno kūrinio. Deja, problema buvo ir tame, jog žmonės, užsiėmę kasdieniniais reikalais, neturėjo laiko spoksoti į skulptūrą. Be to, ji trukdė pereiti aikštę, nemaloniai nuteikdavo, traukė grafiti paišytojus ir, anot kai kurių, net žiurkes. Galų gale, po aštuonerių metų ji visuotiniu balsavimu buvo iškeldinta iš aikštės. Iš tiesų, kad menas ir žmonės drauge sugyventų ilgą laiką, reikia, kad jie vieni kitiems netrukdytų.

Tačiau kitas klausimas - ar miesto menas turi kelti tam tikras asociacijas, šokiruoti, priversti susimąstyti? Ir taip, ir ne. Manau, bet kokiu atveju menas neturi likti tuščias, gražus kiautukas, pro kurį praeini kas dieną, net neužkliudęs akies žvilgsniu. Šiuolaikinis menas remiasi ant Idėjos, šifruotos žinutės pamatų. Jis nebūtinai turi būti nemalonus ir šokiruojantis kaip Maurizio Cattelan vaikiūkščiai, bet žaismingas ir kandus kaip Banksy grafiti. Kartais atrodo, jog plačioji visuomenė ir konceptualusis menas yra jau savaime priešpriešos. Pastarajį sunku suprasti, jo “žinutės” kartais būna beviltiškai Intelektualios, jis negražus ir keistas. Nenuostabu, kad žmonės jaučiasi nejaukiai, kai jis ima iš galerijų sėlinti į jų asmenines erdves.

Galų gale, leisiu sau paminėti porą, mano nuomone, puikiai pavykusių šiuolaikinės skulptūros pavyzdžių urbanistinėje erdvėje. Pirmoji - Anish Kapoor skulptūra Cloud Gate Čikagoje. Daug turistų ir vietinių mielai stebi save, aplinką per keistai iškreiptą prizmę skulptūroje, primenančioje gyvsidabrio lašą. Mano nuomone, gražiausi šių veidrodinių kūrinių aspektai atsiskleidžia laike, tarsi sugreitintoje kino juostoje, kai jie atspindi besikeičiantį pasaulį.

Bernar Venet skulptūros Versalyje. Tai taipogi ne daugiau nei surūdiję metaliniai “vamzdžiai”. Didžiausias skirtumas - galutinis estetinis rezultatas.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (0) : "Art For Dummies II: konceptualumo Vamzdžiai"

Rašyti komentarą